Šiuo metu vyksta tarimasis keistu pavadinimu „Nacionalinis miškų susitarimas“, tarsi tartųsi dėl miškų ateities Lietuvoje ne piliečiai, bet patys miškai. Todėl tai pervadinčiau į „Nacionalinis susitarimas dėl miškų ateities“. Šio susitarimo pagrindinis tikslas, – parengti miškų ateities Lietuvoje viziją.

Susitarimo dalyviai pasiskirstę net į septyniolika skirtingų grupių. Vienoje iš jų, pavadinimu „Prigimtinės kultūros ir kultūros paveldo“ ir aš dalyvavau ir dar dalyvauju. Grupės viduje iš pradžių mes turėjome išgryninę tokią viziją:

„Sugrąžinta pagarba miškui kaip gyvai būtybei ir žmogaus prigimtinai susiklostęs santykis su mišku įstatymiškai apsaugotas kaip nematerialus kultūrinis paveldas. Atkurta pusiausvyra tarp ūkinės, kultūrinės ir sakralios veiklų.

Sakralios vietos, – tokios kaip alkai, šventos vietos, pilkapiai ir kitos, – tai kultūriniai rezervatai (gamtos ramovės), kurie saugomi nuo ūkinės ir kitos rimtį trikdančios veiklos bei turinčios apsauginę juostą.

Šventos giraitės ir kitos sakralios vietos apjungtos į pasaulėžiūra ir pasaulėjauta pagrįsta prigimtinės kultūros tinklą.“.

Taigi, įstatymiškai miškai turėtų būti ne tik ūkinės, gamtinės ar rekreacinės paskirčių, tačiau ir sakralios, šventos paskirties miškai. Be to, galėtų būti įteisinta „gamtos ramovės“ sąvoka, kuri apimtų tiek gamtinį, tiek kultūrinį paveldus. Gamtos ramovės atitiktų tai, kas yra saugoma UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija, kuria „raginama nustatyti, apsaugoti, išsaugoti, pristatyti ir perduoti ateities kartoms išskirtinės visuotinės vertės kultūros ir gamtos paveldą“.

Šių metų rugsėjo 15 d. beveik visos susitarime dalyvavusios grupės užbaigė savo darbo knygas ir parengė savo vizijas. Prigimtinės kultūros ir kultūros paveldo grupėje buvo pateikta tokia galutinė vizija:

„Išsaugotas per šimtmečius Lietuvoje susiklostęs žmogaus ir miško santykis (kaip nematerialaus kultūros paveldo vertybė) ir šiam santykiui būtini dėmenys: prigimtinės kultūros erdvės (miškų teritorijos) ir buveinės (šventieji miškai, istoriškai vadinami alkais); nežmogiškieji asmenys (augalai, gyvūnai, grybai, dvasinės būtybės, protėvių vėlės); kultūros paveldo objektai ir kultūrinės praktikos. Tai apima šiuos pokyčius:

– sugrąžinta pagarba miškui kaip gyvai lygiateisei būtybei;

– uždrausti plyni miško kirtimai, kirtimas vegetacijos laikotarpiu, visais metų laikais naktimis, per baltų, tautines ir valstybines šventes;

– kiekviename Lietuvos miškų masyve įteisintos prigimtinės kultūros buveinės – šventieji miškai (alkai), užimantys ne mažiau kaip 5 nuošimčiai (šiuo metu – 110 000 ha) visos šalies miško žemės;

– apsaugoti seni, šventi, gydantys, buvusių sodybų ir kitokie medžiai bei jų grupės, turintys reikšmę bendruomenėms ar pavieniams asmenims;

– apsaugoti kultūros paveldo objektai ir jų teritorijoje augantis miškas;

– sudarytos sąlygos prigimtinei kultūrai būdingoms dvasinėms, socialinėms, kūrybinėms, ūkinėms ir kitokioms praktikoms skleistis;

– išaugusi visuomenės pagarba miško valdytojams, teikiantiems pirmenybę prigimtinės kultūros vertybėms.“.

Taigi, vizijoje paminėta sąvoka „alkai“, kaip prigimtinės kultūros erdvės ir buveinės. Taip pat paminėta tokie svarbūs dalykai kaip prigimtinis žmogaus ir miško santykis, miško nežmogiškieji asmenys, miškas, kaip žmogui lygiateisė būtybė. Be to paaiškėjo, kad alku laikytini tiek atskiras svarbus medis su savo aplinka, tiek atskira giraitė ar medžių sala, tiek šventa miško dalis esanti miško masyve.

Šių metu rugsėjo 29 d. įvyko Nacionalinio susitarimo dėl miškų ateities konferencija, kurioje visos grupės pristatė savo vizijas ir vyko darbas mišriose grupėse siekiant išgryninti bendrą viziją. Keletas krypčių, ar atskirų vizijų teiginių, gavo beveik visų grupių palaikymą, – dėl to buvo sutarta beveik visose mišriose grupėse dėl miškų ateities vizijos:

  1. miškingumo (miško žemės plotų) didinimas iki 40 nuošimčių Lietuvos teritorijos;
  2. bioįvairovės ir ekosistemų išsaugojimas ir plėtojimas bei miško, gamtinio karkaso, sampratos plėtojimas;
  3. tarpdisciplininių žinių ir mokslo taikymas siekiant tvarios, tolygios bei darnios miškininkystės praktikos Lietuvoje;
  4. rekreacijos, miškų turizmo, miškų kultūros plėtojimas ir kultūros paveldo objektų bei miškų aplink juos apsauga;
  5. bent 30 nuošimčių saugomų teritorijų su artima gamtai miškininkyste ir bent 10 nuošimčių griežtai saugomų miškų nuo visų miškų ploto Lietuvoje.

Manau, kad visų paminėtų vizijos teiginių įgyvendinimas sudarytų geresnes sąlygas šventų miškų (alkų) ir gamtos ramovių radimuisi bei įteisinimui Lietuvoje. Svarbus paminėti, kad konferencijos metu buvo pastebėta, kad nors Lietuvoje miško žemė šiuo metu sudaro apie 34 nuošimčius nuo visos teritorijos, tačiau tik 25 nuošimčiai tai miškai brandesni nei 10 metų. Tikrai brandūs, virš šimto ir daugiau metų miškai sudaro tik nežymią dalį visų Lietuvoje esančių miškų. Taip pat įdomu, tai, kad 34 nuošimčius nuo visos Lietuvos teritorijos tai 2,2 milijonai hektarų. Tikėtina, kad šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 2,2 milijonai piliečių, taigi vienam piliečiui tenka vienas hektaras miško žemės.

Šventa giraitė

Prigimtinės kultūros ir kultūros paveldo grupės vizijos pristatyme atkreiptas dėmesys į tai, kad alkai tai tarsi miško širdis, kuri palaiko gyvastį, sakralumą ir sveikatingumą, bei kurie 2050 m. turėtų sudaryti bent 5 nuošimčius nuo visos miško žemės Lietuvoje. Tokiu būdu kiekvienam Lietuvos piliečiui tektų po tris medžius alke. LR Konstitucijos 54 str. teigiama, kad „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga“. Taigi, alkų, kaip ypač vertingų vietovių, apsauga įteisinta LR Konstitucijoje, todėl belieka tai paminėti ir kituose atitinkamuose įstatymuose.

Mindaugas Lučka

Parašykite komentarą