Kaip žinia Lietuvių kalboje daug žodžių su inversinėmis reikšmėmis – virsmažodžių: kilti – likti, rimti – mirti, matąs – tamsa, gimti – migti, rytas – tyras, platus – talpus, meilė – laimė, Dievas – Veidas ir t. t. Iš pirmo įspūdžio galbūt nėra lengva atpažinti kaip Dievas gali būti susijęs su (žmogaus) veidu… Užuomina tarsi atrandama religijose išsakoma mintimi, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą…

Veidas

Tikriausiai dar gilesnė mintis pateikiama vedų raštuose, kuriose teigiama, kad Dievas išsiskaidė į žmonių atliekamus vaidmenis kiekvienam iš tų vaidmenų užsidėdamas kaukę. Todėl kiekvienas žmogus tai tarsi Dievo atliekamas vaidmuo su tam pritaikyta kauke. Lietuvių kalboje tai atsiskleidžia visu aiškumu, kadangi veidas tarsi skirtas vaidinti, todėl už to veido, tai yra kaukės, pasislėpęs pats Dievas, kad atliktų vaidmenį. Iš čia galimai kilo žodis vaidila, kuris tarsi suprasdamas sąmoningai atlieka Dievo pasirinktą vaidmenį.

Jeigu žmogaus veidas tai Dievas su kauke, įdomu, kokį vaidmenį atlieka kaukai, delno dydžio sėkmę atnešantys žemės žmogeliukai? Ar tai Dievo dar vienas, subtilesnio pavidalo, žaismas?

Ir kaip lietuvių kalboje radosi perteikiamas gilus suvokimas, kad jeigu žmogus nusimestų kaukę pasirodytų Dievas, nes mes atskirai esame tik Dievo vaidmenys…

Parašykite komentarą